Skaitant šį Prix Goncourt (2021) premija apdovanotą romaną jaučiausi lyg nerianti į gilius, tamsius, per paslaptingų pavidalų šešėlRašyti ar nerašyti?
Skaitant šį Prix Goncourt (2021) premija apdovanotą romaną jaučiausi lyg nerianti į gilius, tamsius, per paslaptingų pavidalų šešėlių raizgalynę sunkiai pražiūrimus vandenis. Kiek apsipratus su tamsuma, pavidalai įgavo aiškesnes formas. Nors, tiesą sakant, nepasakyčiau jog visiškai perpratau tų formų prasmes. Skaičiau knygą ilgai, labai palengva, pagrįždama atgal, atidėdama, kad mintys sukristų į aiškesnį vaizdinį. Keistai jaučiau, lyg skaityčiau klasiką ir kartu labai šiuolaikišką tekstą.
Knyga – viena iš tų, kurias sunku apžvelgti, O jau, kaip pagrindinis veikėjas (pats autorius?) sako – pasakyti apie ką literatūros kūrinys - kaip ir neįmanoma.
Romanas įkvėptas kontroversiškos Malio rašytojo ir poeto Yambo Ouologuemo istorijos. Po įspūdingai gerai startavusio, tačiau greit sekusio skandalo dėl plagijavimo, romano “Bound to Violence” (1968) autorius dingo iš Paryžiaus ir literatūrinio gyvenimo. Tačiau senegalietis Mohamed Mbougar Sarr parašė ne biografinį romaną, Jis panaudojo tuos kontroversiškus YO biografiius faktus kaip ašį, ant kurios suvėrė visas savo pasakojimo temas. O jų čia labai daug. Rašymas/nerašymas, plagiavimas- kas tai?, interpretacija, kritika, pavydas, baimė, atpildas, rasizmas (lit. pasaulyje), Afrikos postkolonializmas, imperializmas, tradiciškumo ir naujumo kova… Suvaldyti daug temų nėra lengva, bet MMS tai pavyko idealiai. Viskas savo vietoje ir tiek, kiek reikia. Pastebėjau, jog autorius turi stiprų saiko jausmą. Kai tik pajusdavau autoriaus užsižaidimą viena ar kita tema, jis lyg skaitydamas mano mintis – sklandžiai pereidavo į kitą temą. Man darė įspūdį meistriškumas viskame – nuostabi kalba, nepriekaištinga konstrukcija, įspūdingi veikėjai ir jų dialogai, temos (nors man beveik nerezonuojančios). Ir dar - buvau labai faina sutikt epizodinį veikėją – mano mylimą Witold Gombrowicz. Miniatiūrinis, bet labai taiklus įžvalgiojo WG portretas. Dar čia sušmėžuoja ir kitos Lotynų Amerikos literatūros žvaigždės – Roberto Bolano, Jorge Luis Borges, Ernesto Sabato, Silvina (irgi mano mylima) ir Vistoria Ocampo. Veiksmas klajoja tarp Dakaro (Senegalo sostinės), Paryžiaus, Amsterdamo ir Buenos Airių.
Jeigu kam susidarė įspūdis, kad čia kažkos labai sunkus ir ale super intelektualus romanas, tai tikrai ne. Taip jis nelengvas, intelektualus, literatūrinis, bet skaitosi labai lengvai. Visiškai nejaučiau autoriaus susireikšminimo ir pretenzijų į MIANĄ ;)
Labai rekomenduoju puikiai įgarsintą audio variantą. Taip daug kartų teko sukti atgal, perklausyti pastraipas iš naujo, bet negalėjau nesimėgauti tikrai puikiu naratoriaus balsu.
Verta dėmesio knyga. Ir, beje, kokia gėda šių metų Tarptautinio (verstinės literatūros) Bookerio Prizo žiuri nariams ir jų patarėjams, kad šis romanas buvo neįtrauktas į sąrašą.
2.5* Pavydėtiną fantaziją turinti rašytoja. Labai patiko sapniška romano atmosfera, nuostabiai sukurtos veiksmo aplinkos, puikūs dukters ir mamos chara2.5* Pavydėtiną fantaziją turinti rašytoja. Labai patiko sapniška romano atmosfera, nuostabiai sukurtos veiksmo aplinkos, puikūs dukters ir mamos charakteriai. Temos - pusė velnio - grožio/jaunystės kultas ir mamos-dukters (ne)paprasti santykiai. O dar bonusas veiksmo vieta - San Diego miestas, kuriame dabar gyvenu.
Kas kliuvo? Iš pradžių labai užkabinęs pasakojimas greit virto didele kankalyne. Autorė pradėjo nereikalingai kartotis, akivaizdžiai užsižaidė, prarado saiko jausmą, daugžodžiavimas virto liūnu, kur per drumzlius man sunkiai ėjosi įžiūrėti vyksmą. Praradus susidomėjimą ne kartą norėjau mest, bet yriausi toliau tik dėl to, kad man visai patiko jos ankstesnis romanas "Bunny" (nors irgi labai komplikuotas skaitinys). O reikėjo mest, nes pabaiga - apskritai meh. Knyga prekyboje reklamuojama, kaip gotikinė pasaka, o aš tik patikslinu - popsinė gotikinė pasaka.
Tiesa, jau nupirktos teisės ekranizuoti romaną. Įdomu, kas vaidins Tomą Cruzą-Setą .
Merged review:
2.5* Pavydėtiną fantaziją turinti rašytoja. Labai patiko sapniška romano atmosfera, nuostabiai sukurtos veiksmo aplinkos, puikūs dukters ir mamos charakteriai. Temos - pusė velnio - grožio/jaunystės kultas ir mamos-dukters (ne)paprasti santykiai. O dar bonusas veiksmo vieta - San Diego miestas, kuriame dabar gyvenu.
Kas kliuvo? Iš pradžių labai užkabinęs pasakojimas greit virto didele kankalyne. Autorė pradėjo nereikalingai kartotis, akivaizdžiai užsižaidė, prarado saiko jausmą, daugžodžiavimas virto liūnu, kur per drumzlius man sunkiai ėjosi įžiūrėti vyksmą. Praradus susidomėjimą ne kartą norėjau mest, bet yriausi toliau tik dėl to, kad man visai patiko jos ankstesnis romanas "Bunny" (nors irgi labai komplikuotas skaitinys). O reikėjo mest, nes pabaiga - apskritai meh. Knyga prekyboje reklamuojama, kaip gotikinė pasaka, o aš tik patikslinu - popsinė gotikinė pasaka.
Tiesa, jau nupirktos teisės ekranizuoti romaną. Įdomu, kas vaidins Tomą Cruzą-Setą .
Merged review:
2.5* Pavydėtiną fantaziją turinti rašytoja. Labai patiko sapniška romano atmosfera, nuostabiai sukurtos veiksmo aplinkos, puikūs dukters ir mamos charakteriai. Temos - pusė velnio - grožio/jaunystės kultas ir mamos-dukters (ne)paprasti santykiai. O dar bonusas veiksmo vieta - San Diego miestas, kuriame dabar gyvenu.
Kas kliuvo? Iš pradžių labai užkabinęs pasakojimas greit virto didele kankalyne. Autorė pradėjo nereikalingai kartotis, akivaizdžiai užsižaidė, prarado saiko jausmą, daugžodžiavimas virto liūnu, kur per drumzlius man sunkiai ėjosi įžiūrėti vyksmą. Praradus susidomėjimą ne kartą norėjau mest, bet yriausi toliau tik dėl to, kad man visai patiko jos ankstesnis romanas "Bunny" (nors irgi labai komplikuotas skaitinys). O reikėjo mest, nes pabaiga - apskritai meh. Knyga prekyboje reklamuojama, kaip gotikinė pasaka, o aš tik patikslinu - popsinė gotikinė pasaka.
Tiesa, jau nupirktos teisės ekranizuoti romaną. Įdomu, kas vaidins Tomą Cruzą-Setą ....more
„It had snowed lightly in the night and her frozen hair was gold and crystalline and her eyes were frozen cold and hard as stones. One of her yellow b„It had snowed lightly in the night and her frozen hair was gold and crystalline and her eyes were frozen cold and hard as stones. One of her yellow boots had fallen off and stood in the snow beneath her. The shape of her coat lay dusted in the snow where she‘d dropped it and she wore only a white dress and she hung among the bare gray poles of the winter trees with her head bowed and her hands turned slightly outward like those of certain ecumenical statues whose attitude asks that their history be considered. That the deep foundation of the world be considered where it has its being in the sorrow of her creatures. The hunter knelt and stogged his rifle upright in the snow beside him and took off his gloves and let them fall and folded his hands one upon the other. He thought that he should pray but he‘d no prayer for such a thing. He bowed his head. Tower of Ivory, he said. House of Gold. He knelt there for a long time. When he opened his eyes he saw a small shape half buried in the snow and he leaned and dusted away the snow and picked up a gold chain that held a steel key, a whitegold ring. He slipped them into the pocket of his huntingcoat. He‘d heard the wind in the night. The wind‘s work. A trashcan clattering over the bricks behind his house. The snow blowing out there in the forest in the dark. He looked up into those cold enameled eyes glinting blue in the weak winter light. She had tied her dress with a red sash so that she‘s be found. Some bit of color in the scrupulous desolation. On this Christmas day. This cold and barely spoken Christmas day. „
Merged review:
„It had snowed lightly in the night and her frozen hair was gold and crystalline and her eyes were frozen cold and hard as stones. One of her yellow boots had fallen off and stood in the snow beneath her. The shape of her coat lay dusted in the snow where she‘d dropped it and she wore only a white dress and she hung among the bare gray poles of the winter trees with her head bowed and her hands turned slightly outward like those of certain ecumenical statues whose attitude asks that their history be considered. That the deep foundation of the world be considered where it has its being in the sorrow of her creatures. The hunter knelt and stogged his rifle upright in the snow beside him and took off his gloves and let them fall and folded his hands one upon the other. He thought that he should pray but he‘d no prayer for such a thing. He bowed his head. Tower of Ivory, he said. House of Gold. He knelt there for a long time. When he opened his eyes he saw a small shape half buried in the snow and he leaned and dusted away the snow and picked up a gold chain that held a steel key, a whitegold ring. He slipped them into the pocket of his huntingcoat. He‘d heard the wind in the night. The wind‘s work. A trashcan clattering over the bricks behind his house. The snow blowing out there in the forest in the dark. He looked up into those cold enameled eyes glinting blue in the weak winter light. She had tied her dress with a red sash so that she‘s be found. Some bit of color in the scrupulous desolation. On this Christmas day. This cold and barely spoken Christmas day. „
Merged review:
„It had snowed lightly in the night and her frozen hair was gold and crystalline and her eyes were frozen cold and hard as stones. One of her yellow boots had fallen off and stood in the snow beneath her. The shape of her coat lay dusted in the snow where she‘d dropped it and she wore only a white dress and she hung among the bare gray poles of the winter trees with her head bowed and her hands turned slightly outward like those of certain ecumenical statues whose attitude asks that their history be considered. That the deep foundation of the world be considered where it has its being in the sorrow of her creatures. The hunter knelt and stogged his rifle upright in the snow beside him and took off his gloves and let them fall and folded his hands one upon the other. He thought that he should pray but he‘d no prayer for such a thing. He bowed his head. Tower of Ivory, he said. House of Gold. He knelt there for a long time. When he opened his eyes he saw a small shape half buried in the snow and he leaned and dusted away the snow and picked up a gold chain that held a steel key, a whitegold ring. He slipped them into the pocket of his huntingcoat. He‘d heard the wind in the night. The wind‘s work. A trashcan clattering over the bricks behind his house. The snow blowing out there in the forest in the dark. He looked up into those cold enameled eyes glinting blue in the weak winter light. She had tied her dress with a red sash so that she‘s be found. Some bit of color in the scrupulous desolation. On this Christmas day. This cold and barely spoken Christmas day. „
Merged review:
„It had snowed lightly in the night and her frozen hair was gold and crystalline and her eyes were frozen cold and hard as stones. One of her yellow boots had fallen off and stood in the snow beneath her. The shape of her coat lay dusted in the snow where she‘d dropped it and she wore only a white dress and she hung among the bare gray poles of the winter trees with her head bowed and her hands turned slightly outward like those of certain ecumenical statues whose attitude asks that their history be considered. That the deep foundation of the world be considered where it has its being in the sorrow of her creatures. The hunter knelt and stogged his rifle upright in the snow beside him and took off his gloves and let them fall and folded his hands one upon the other. He thought that he should pray but he‘d no prayer for such a thing. He bowed his head. Tower of Ivory, he said. House of Gold. He knelt there for a long time. When he opened his eyes he saw a small shape half buried in the snow and he leaned and dusted away the snow and picked up a gold chain that held a steel key, a whitegold ring. He slipped them into the pocket of his huntingcoat. He‘d heard the wind in the night. The wind‘s work. A trashcan clattering over the bricks behind his house. The snow blowing out there in the forest in the dark. He looked up into those cold enameled eyes glinting blue in the weak winter light. She had tied her dress with a red sash so that she‘s be found. Some bit of color in the scrupulous desolation. On this Christmas day. This cold and barely spoken Christmas day. „...more
“Anna thinks: What kind of book am I writing? A monstrous book for a monstrous feeling. A monstrous experience: giving birth.”
Motinystė - sunkus 4,5*
“Anna thinks: What kind of book am I writing? A monstrous book for a monstrous feeling. A monstrous experience: giving birth.”
Motinystė - sunkus ir pavojingas darbas. Anot Olgos Ravn - ypač kuriančiai moteriai.
Proza sumiksuota su poezija, esė, Žemės kalendoriaus citatom, knygų ir jų autorių nagrinėjimų (Charlotte Perkins Gilman “The Yellow Wallpaper”, Ito Hiromi “Killing Kanoko”, Mary Shelley “Frankenstein”) ir dar kažkuo sunkiai įvardijamu. Šis autobiografinis eksperimentiniu stiliumi parašytas romanas man labiausiai surezonavo savo puikiai pristatyta nėštumo ir pogimdyvinės depresijos tema.
"When a mother gives birth to her child, something radical happens to her. The child who was once part of her body isn't anymore, but remains part of her consciousness. When she is with the child, she is not herself, but something else. She feels a restless longing to return to herself, to remove herself from the child. But when she is without the child, it’s as though parts of her are missing. She is not herself. She is neither herself nor not herself. From this position, she will struggle.”
[…]”To give birth to a child is also to give birth to a future corpse, you make a death, have you ever thought about that?”
“Must she kill the writer inside to become a good mother?”
“When the child left my body, the whole world transformed, not a single living thing could be understood in the same way again. Among the world’s objects was now my child, my own literal flesh, looking back at me. My connection to the world changed radically. Every single thing in the world revealed another, deeper side, because part of my body had left me and now existed among them. I was no longer the same. The divide between what is me and what is the world opened. Everything casts the same light as before, but now I see that it’s living.”
“I know there are women whose experience of the child leaving their body is very different from mine. Women who may very well have experienced this fabled happiness during childbirth. To these mothers I want to say: you belong here too. No two hearts are alike. Forgive me, I’m not trying to take your happiness away from you. I am trying to give happiness to myself. I found no happiness in the room where I was told to seek it. There was only a pile of ash in the middle of the room. And the ash dried out my mouth. And each child comes into the world as themselves, through their own channel. And I became, I was, sheer channel, nothing but a channel of flesh for the child. And all my walls screamed with pain when he was born. And what was I then, after his arrival, but a used channel? A husk, a slough, discarded by a baby. The eyes moved away from me, they turned to the child. They took him into their arms. I’m still lying on the delivery table. I can’t get out. Many years have gone by since then, but no one has noticed that the night they welcomed the child, I died, and what now walks around among them is not a human, but the discarded channel for the child’s arrival.”
* “to become your mother not by adapting to your rhythm but surrendering to your breath”
4,5* "This city is shit", one of us says, breaking the silence. "But so damn beautiful".
Labai tinkamu metu perskaityta knyga - per patį švenčių įkarštį4,5* "This city is shit", one of us says, breaking the silence. "But so damn beautiful".
Labai tinkamu metu perskaityta knyga - per patį švenčių įkarštį ir jį lydintį pamišimą. Šis naujas Lahiri apsakymų rinkinys man suveikė, kaip meditacinė terapija.
Londone gimusi, augusi JAV indų kilmės autorė nuo 2012-tų gyvena Romoje ir jau išleido antrą apsakymų rinkinį parašytą italų kalba (dėl ko kartais yra kritikuojama ). Pirmas - 2018-ais išleistas ir pačios autorės išverstas į anglų k. Dove mi trovo (angl. –Whereabouts) – man labai patiko. Ir šis – verstas autorės ir Todd Portnowitz savo melancholiška nuotaika labai panašus. Abu rekomenduoku :)
Apsakymai apie Romą ir romiečius – čia gimusius ir atvykusius iš svečių šalių. Istorijos pasakojamos derinant atvykėlių (trumpam-ilgam-visam) į Romą su vietinių romiečių pasakojimais. Nors dominuoja labiau ne vietinių, kaip ir pačios autorės, perspektyvos. Pagrindinės temos nelabai ramios - kultūrų, socialinės padėties skirtumai ir problemos, bet autorės balsas skambėjo labai raminančiai. Gal kiek šaltokai, lyg laikantis saugios distancijos, bet man būtent tai ir patiko. ...more
Romanas, kurį sunku pristatyti nesugadinant skaitymo malonumo – puikių atradimų ir nustebimų. Nieko nežinodama nei apie apie autorĮspūdingas debiutas.
Romanas, kurį sunku pristatyti nesugadinant skaitymo malonumo – puikių atradimų ir nustebimų. Nieko nežinodama nei apie apie autorę, nei apie šį romaną suskubau jo imtis tik dėlto, jog mūsų bibliotekos Dublino Lit. Prizo kuopelė skaito ir svarsto ką pristatyti šiam prizui 2025-iems. „Hangman“ pasiūlė kolegė, kurios pasirinkimai dažniausiai būną verti dėmesio.
Maya Binyam romano pasakotojas – pagyvenęs žmogus, po nemažai metų praleistų JAV atvyksta į savo gimtinę (neįvardintą Afrikos šalį, kažkur į pietus nuo Sacharos) pasimatyti su mirtinai sergančiu broliu. Ir keliauja jis per jau visiškai svetimą, nebe(at)pažįstamą šalį, nebesuprasdamas nei papročių/ tradicijų, nei sutiktų atsitiktinių žmonių, nei giminaičių, nebeatpažindamas net pačių artimiausių šeimos narių.
Pasakojimas susideda iš nedidukų skyrių, lyg atskirų fragmentų, kur pagrindinis veikėjas sutinka nepažįstamąjį ar giminaitį, bando suprasti/atpažinti jį/ją, ilgai kalba, labiau klauso, kad ir nelabai geidaudamas, bet kantriai. Išsiskiriant netenka kokio tai savo daikto, tačiau kartais įgija tų kitų ar net nežinia kieno daiktų. Pasakotojo balsas iš pradžių skamba primityvokai, bet greit pajunti jo archajiškumą, grynumą. Labai tiko.
Patiko viskas. Sumanymas ir jo išpildymas, stilius, kalba, vykusiai sukurti charakteriai. Patiko kafkiška absurdo atmosfera, vėliau pasikeitusi į kažką jau savišką, binyamišką.
Ir kas man svarbu, nesijautė jokio dirbtinumo, jokio ale miaano, taikymo į Literatūrą, viskas skambėjo natūraliai, lyg kitaip šią istoriją ir negalima buvo papasakoti. „Hangman“ visi veikėjai – bevardukai, kaip Anna Burns „Pieninke“, tačiau tas bevardiškumas „Hangmane“ idealiai tiko, ne taip, kaip Burns romane man jautėsi TOKS SUGALVOJIMAS - tiesiog, kad sustiprintų distopijos atmosferą. Skaičiau aš jas vieną po kitos, tai nori-nenori kažkaip ir lygini.
Man šis romanas – apie jautimąsi svetimu sugrįžus pas savus, (nebe)įmanobybę sugrįžti, atmintį/užmarštį, pasimetimą tarp kultūrų, mirimą/išėjimą. Beje, man dar patiko, kaip subtiliai autorė aprašė pokolonijinės Afrikos šiandieną , tų šalių gyventojų įsivaizdavimus apie JAV ir Vakarus apsktitai.
SPOILERIS!
Man ji šiek tiek susišaukė su Jon Fosse knygoje „Vaizdai iš vaikystės“ paskutinie apysaka „Rytas ir vakaras“. Tik Maya Binyam, mano galva, daug gražiau ir išmoningiau aprašė mirtį/išėjimą.
„The yogurt man said he always wondered what people thought about in the moments before they died, because the moments before they died were the only moments when they could think their thoughts without the pressure of society bearing down on them. He hoped he would one day talk with a dead person about the process of dying. He looked at me when he said that, I waited for him to tell me more about his aspirational conversation with a dead person, whom he planned to treat as a diplomat for all dead people. But he had reached the end of his story, so he just stopped talking.“
„He opened my door, and I hugged him, hoping that hugging him would help me find my heart.“ (174 p.)
Kol prisiruošiau aprašyti savo įspūdžius, "Hangman" pateko į ilgąjį Women's Prize for Fiction 2024. Valio!
Negaliu nepaminėti viršelio. Puikus ir britų, bet JAV viršelis man labesnis. Užmeskit akį internete į kubietės dailininkės Belkis Ayón darbus. Man beveik visi jos kūriniai tinka šiam romanui. [image] [image]
Jolanta (knygupė)
>
Books:
contemporary-literature
(212)
Loading...
