Pereiti prie turinio

Zoroastrizmas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Senovės civilizacija: Senovės Persija
(Ērān)
Istorija
Menas:
Architektūra, Dailė, Literatūra
Religija
Raštas

Zoroastrizmas (pers. ﺖﺸﺗﺭﺯ; taip pat vadinama mazdizmu) – religija, VI amžiuje pr. m. e. Baktrijoje susiformavusi ir paplitusi dabartinio Irano teritorijoje.[1] Irane iki šiol yra išlikę šios religijos sekėjų. Tai antra seniausia žinoma monoteistinė religija po judaizmo. Zoroastrizmo pradininku laikomas Zaratustra.

Faravaharas, arba Feroharas – vienas pagrindinių zoroastrizmo simbolių, kuris, kaip manoma, vaizduoja Fravašį arba Chvareną. Faravaharas reljefe. Persepolis, Iranas.
Šventoji zoroastrų piligriminė Čakčako šventovė Jezde (Iranas)
Senovinė zoroastrų Atešgah šventovė netoli Baku, Azerbaidžane. Dar XIX a. ir XX a. pradžioje šioje šventovėje lankėsi Zaratustros pasekėjai iš Indijos
Prie Jezdo miesto iki šiol išlikęs „Tylos bokštas“, arba „dakhma“, kuriame tradiciškai buvo praktikuojamas dangiškasis laidojimo būdas, kuomet į bokšto viršų atnešdavo mirusius ir palikdavo kad juos sulestų grifai.[2]

Dar prieš zoroastrizmo bei vedų religijų atsiradimą greičiausiau būta bendros indoiranėnų religijos, kurios bruožai atsispindi tiek Avestos, tiek vedų sakraliniuose tekstuose. Pastarųjų religijų tradicijoms buvo būdingas simnolinio-ritualinio gėrimo haomos (somos) vartojimas. Tačiau Zaratustra nepripažino iki tol garbintų dievybių bei pasmerkė gyvūnų aukojimo ritualą antropomorfiškai haomos dievybei bei enteogenų vartojimą. Nepaisant to, haomos gėrimo ritualai vėliau buvo atkurti.[3]

Zoroastrizmas akcentuoja tiesą ir teisingumą, tačiau atmetami celibatas ir asketiška gyvensena. Tikintieji praktikuoja įvairius ritualus, tarp kurių yra ir ugnies garbinimas, dangiškasis laidojimas.

Zoroastrizmas remiasi dualizmo principu – egzistuoja dvi jėgos. Gėrio jėga yra tikrasis dievas – Ahūra Mazda (Išmintingasis Viešpatis), o blogio jėga yra piktoji dvasia, vadinama Angra Mainjumi. Pasaulyje nuolatos vyksta šių dviejų jėgų kova ir kiekvienas žmogus pasirenka į kurią pusę stoti. Zoroastrai tiki, kad galų gale laimės Ahūra Mazda.[4]

Spėjama, jog kai kurios zoroastrizmo religinės idėjos – paskutiniojo teismo, mirusiųjų prisikėlimo, dangaus ir pragaro, angelologija ir kt., tapo sudėtine vėlesnių abraomiškųjų religijų teologijos dalimi.[5][6]

Zoroastrizmo pradininku laikomas Zaratustra, Vakaruose žinomas kaip Zoroastras. Zaratustra parašė ir dalį religijos šventosios knygos – Avestos. Tai buvo oficiali Sasanidų Persijos religija ir turėjo didelę reikšmę Achemenidų laikais.[7]

Nors zoroastrizmas pačiam Zaratustrai gyvam esant nebuvo labai populiarus, vėliau jį praktikavo Persijos karaliai (Persijai tuo metu priklausė ir Iranas). Vėliau Persijos teritoriją užėmė Aleksandras Makedonietis ir zoroastrizmas beveik išnyko, tačiau jis vėl atgijo Persijai atgavus nepriklausomybę (apie 226 m. e. m.) ir tapo valstybine Persijos religija.

651 m. e. m. arabai užkariavo Persiją ir daugelis gyventojų atsivertė į islamą. Zoroastriečiai buvo persekiojami, jų tikėjimas buvo užgniaužtas, šventyklos sugriautos. Tačiau per islamo užkariautojų įsiveržimus dešimtys tūkstančių iš Persijos pabėgo į Indiją, kurioje gavo prieglobstį su sąlyga, kad nesituoks su kito tikėjimo išpažinėjais ir nebandys atversti hinduizmo išpažinėjų daugumos į zoroastrų tikėjimą.[8]

Po intensyvių represijų XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje zoroastrų padėtis pagerėjo. Spaudžiama Britų imperijos, Kadžarų dinastija panaikino ilgą laiką galiojusią džiziją ir valstybės remiamą persekiojimą prieš bendruomenę. Nuo 1925 m. iki 1979 m. valdžiusi Pahlevių dinastija atvirai pripažino Persijos zoroastriškąsias šaknis. Reza Šachas Pahlevis, būdamas naujo nacionalistinio judėjimo dalimi, ėmėsi plataus masto Persijos kultūrinio perorientavimo, orientuodamasis į senovės istoriją. Jis sugrąžino šalies seną pavadinimą, kaip ją vadino Sasanidai – Iranas, pervadino mėnesius pagal zoroastrų kalendorių. Mohammadas Reza Šachas Pahlavis labai vertindamas pranašo Zaratustros indėlį į senovės persų kultūrą tęsė daugelį savo tėvo susitaikinimo darbų. Šachas taip pat įgyvendino daug socialinių reformų, kuriomis siekė iškelti zoroastrus į beveik lygiavertę padėtį su musulmonų absoliučia dauguma. Tačiau 1978–1979 m. Irane įvykusi revoliucija staiga nutraukė šį trumpą zoroastrams laisvės laikotarpį.[1]

Mirusiųjų laidojimas

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Zoroastrai kaip laidojimo praktikos dalį naudodavo taip vadinamus „tylos bokštus“, kurie vadinami „dakhma“.[2]

Jezdo tylos bokšte mirusiųjų kūnai buvo iškeliami į bokšto viršų, suguldomi koncentriniais ratais į bokšto centrą nukreiptomis pėdomis ir paliekami, kad juos sulestų grifai. Vaikai buvo dedami į vidinį žiedą, moterys – į tarpinį, o vyrai – į išorinį žiedą. Kai iš kūnų buvo pašalinta mėsa, raumenys ir organai, o skeletai išbalinti ir susilpninti saulėje, jų kaulai buvo sudedami į bokšto viršaus centre esančią duobę, kad suirtų. Toks jų nuo seno praktikuojamas laidojimo būdas yra tradicijos dalis ir vadinamas dangiškuoju laidojimu. Pagal šios religijos tikėjimą, po mirties kūnas tampa nešvarus, kuomet piktosios dvasios, arba taip vadinamas „nasu“, ateina užpulti mirusiojo kūną ir sielą. Anot religijos – „nasu“ užteršdami mirusio kūną, kelia grėsmę ir gyviesiems. Tad dangiškasis laidojimas laikomas švaria mirtimi, nes apsaugo nuo ilgo puvimo proceso – kadangi plėšrieji paukščiai, pavyzdžiui, grifai, gali sulesti kūną iki kaulų vos per keletą valandų.[2]

Kai prieš tūkstantmečius buvo pastatyti, Jezdo „Tylos bokštai“ buvo toli nuo dabartinio Jezdo miesto šurmulio, bet bėgant laikui miestas išsiplėtė iki tylos bokštų. Dabar tylos bokštai nebenaudojami tokiam laidojimui – zoroastrai ėmė taikyti alternatyvius „švarios mirties“ metodus, pavyzdžiui, laidoti kūnus cementu išklotuose karstuose, kad būtų išvengta žemės užteršimo.[2]

Nors Jezdo „Tylos bokštai“ dabar yra reliktas, zoroastrai kitose vietose palaiko dakhmos tradiciją. Indijos parsai zoroastrai vis dar praktikuoja tokį tradicinį laidojimą po atviru dangumi, nors pastaraisiais dešimtmečiais šį ritualą atlikti tapo sunkiau dėl smarkiai sumažėjusios grifų populiacijos. Pasak 2012 m. šaltinių, kad pagreitintų kūno irimą dėl intensyvaus karščio, Mumbajaus zoroastrų bendruomenė eksperimentuoja su saulės koncentratoriais. Taip pat buvo pasiūlyta įsteigti grifams specialias prieglaudas, kad būtų galima išauginti daugiau šių plėšriųjų paukščių, kurie galėtų lesti mirusių žmonių kūnus.[2]

Bendruomenės demografija

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

2011 m. pasaulyje buvo priskaičiuota nuo 111 691 iki 121 962 zoroastrų bendruomenės tikinčiųjų,[9] kurių skaičius mažėja, nors anot 2008 m. šaltinių, didžiausias jų skaičius galėtų sudaryti apie 190 000 žmonių. Pavyzdžiui, nors Jezdas yra šios religijos gimtinė, iš 433 836 miesto gyventojų tik 200 vis dar išpažįsta zoroastrizmą, nes dėl migracijos, prievartinių atsivertimų ir šimtmečius trukusios priespaudos zoroastrų skaičius radikaliai sumažėjo. Nepaisant mažėjančio skaičiaus, zoroastrai tebėra labai susiskaldę dėl to, ar pripažinti tarpkonfesines šeimas, jau nekalbant apie tai, ar priimti į zoroastrų bendruomenę asmenis, kurie nebuvo iš kartos į kartą praktikuojantys.

Nuo to laiko, kuomet islamo platintojų zoroastrai buvo pradėti persekioti, iki šių dienų Indijoje išliko didžiausia zoroastrų bendruomenė ir vienintelė pasaulyje vieta (netoli Mumbajaus), kur iki šiol veikia „Tylos bokštas“, kur praktikuojamas zoroastrų mirusiųjų bendruomenės tradicinis dangiškasis laidojimas.[8]

Lentelėje pateiktas zoroastrų didžiausių bendruomenių pagal šalis skaičius 2004 ir 2012 m.:[9]

Šalis arba regionas 2012 m. 2004 m.
Indija 61 000 69 601
Iranas 25 271 24 000
JAV 14 405 10 794
Kanada 6 442 5 975
Jungtinė Karalystė 5 500 5 000
Australija 2 577 2 601
Persijos įlankos regionas 1 900 2 200
Pakistanas 1 675 2 121
Naujoji Zelandija 1 231 900
Europa ir Centrinė Azija 1 000 1 000
Singapūras 372 162
Honkongas 204 210
Pietų Afrika 134 114
Rytų Afrika 37 78
Šri Lanka 37 66
Malaizija 43 30
Japonija 21 30
Seišelių salos 21 21
Kinija 21 20
  1. 1,0 1,1 britannica.com / How Have Zoroastrians Been Treated in Muslim Iran? | Encyclopædia Britannica
  2. 2,0 2,1 2,2 2,3 2,4 slate.com / Towers of Silence: The Zoroastrian Sky Burial Tradition; BY ELLA MORTON | OCT 15, 2014]
  3. Abdullaev, Kazim (2010-12-01). „Sacred Plants and the Cultic Beverage Haoma“. Comparative Studies of South Asia, Africa and the Middle East. 30 (3): 329–340. doi:10.1215/1089201X-2010-017. ISSN 1089-201X. PDF
  4. Zoroastrizmas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XV (Venk–Žvo). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2014
  5. „Zoroastrianism“. Encyclopedia Britannica. Nuoroda tikrinta 2019-12-22.
  6. „Sakralūs pasaulio tekstai: Avestos biografija“. Vilniaus universitetas. Nuoroda tikrinta 2019-12-22.
  7. Mark, J. J. (2019, December 12). Zoroastrianism. Ancient History Encyclopedia.
  8. 8,0 8,1 time.com / The Last of the Zoroastrians; By Deena Guzder | Dec. 09, 2008
  9. 9,0 9,1 fezana.org / THE ZARATHUSHTI WORLD; Source: Roshan Rivetna, “The Zarathushti World, a 2012 Demographic Picture,” FEZANA Journal, Fall 2013